Tėvams primena dėl dėmesio savo vaikams Elžbietai sekasi bendrauti ne tik su mažyliais, ryšys sklandžiai mezgasi ir su paaugliais. Esame dėkingi tėveliams, kurie savo pavyzdžiu įkvepia kitus ir padeda apsispręsti eiti šiuo keliu. Galbūt, su kai kuriais klasiokais vaikas gali susitikti baigiantis vasaros atostogoms, susitarti kartu eiti į mokyklą. Kartu dirbo dar viena lietuvaitė, iš Prancūzijos ir Ispanijos atvykusios merginos ir tik keli etatiniai pedagogai. Didžiosios dalies globos namuose augančių vaikų amžius yra nuo 10 m. Kauno diena Nesinori dar kartą aitrinti nesugijusių žaizdų ir vėl vardyti tuos sportininkus, kuriuos ištiko nelaukta ir netikėta mirtis.

To virpančio, prie manęs prigludusio vaiko negaliu pamiršti dar ir šiandien. Moteris sako, tada supratusi, kiek nedaug reikia vaikui — apkabinimo ir šilumos. Dėkingas berniukas vaiko teisių gynėjos nenorėjo paleisti iš glėbio. Dirbama su visa šeima Vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotoja įsitikinusi, kad nesvarbu, kokioje šeimoje vaikas auga — kiekvienas vaikas yra su savo jausmais, išgyvenimais, norais, todėl kiekvienas turi būti išklausytas ir išgirstas. Džiaugiuosi ir didžiuojuosi, kad mūsų Tarnyboje dirbantiems žmonėms svarbiausia — vaikas.

Moteris atsimena ir tuos laikus, kai vaikai iš į krizę patekusių šeimų būdavo paimami gerokai dažniau. O dabar dirbame su mamomis, tėvais — visa šeima.

Ir vaikui lengviau, ir tėvai sulaukia pagalbos, turi dėti pastangas ir keistis. Gynėja pasakoja, savo darbą kartais prilyginanti medikų darbui. Buvo toks atvejis — nuvažiuojame į šeimą, kur vežime guli naujagimis. Vežimas raudonas ir to vaikučio veidelis lygiai tokios pat spalvos.

Panašios naujienos

Kviečiame medikus, prašome, kad vežtų į ligoninę. Vėliau paaiškėjo, kad vaikutis buvo išsekęs ir netekęs skysčių. O kaip būtų buvę, jei nebūtumėme atvykę? Dirbti įkvepia vaikų padėka I. Atkočienė išbandė įvairiausias veiklas — dirbo specialiste dar tuomet, kai naktimis visiems specialistams tekdavo budėti ir vykti į šeimas, dirbo gynėja.

Per tiek metų pašnekovė sako, išmokusi atrasti teigiamų dalykų net ir liūdnose istorijose. Sunku, kai nuvažiuoji aplankyti vaikų, o jie sako, kad pas globėjus labai gera — yra televizorius, visada yra ką valgyti, jie nesimuša ir negeria, niekada nerėkauja. Tas margytes radau tvartelyje, girdančias arklį. Joms buvo kokie metukai.

Dainelės, žaidimai, eilėraštukai, Bendra skrynelė - Puslapis 47 - Ankstyvasis ugdymas - Forumas

Įsivaizduokite, tie vaikai vaikšto po arkliu, kibirą tampo. Sunku mums prie gyvulio prieiti, kad neišsigąstų, nei kaip vaikus iš ten išvesti. Tas arklys, matyt, protingesnis už kai kuriuos žmones, gal saugojo tuos vaikelius, kad taip atsargiai judėjo, — pasakoja vaiko teisių gynėja, — O kai nuėjome į namus paimti vaikų daiktų, prisiminiau, kad mašinoje likę bandelės, kurias turėjau nupirkusi sūnui.

Atsinešiau tas bandeles, padėjau ant stalo, kad mergaitės bent kažką suvalgytų, nes sakė, kad nieko nevalgiusios.

Atkočienė prisimena, kad sesutės sugrįžti į tėvų namus daugiau nebenorėjo. Visgi, per savo darbo metus I. Pradžioje visko būna: ir keikia, ir pyksta. Kelias į profesiją — tiesus ir be vingių Socialinės darbuotojos kelią Edita pasirinko vos baigusi mokyklą — prieš kelis dešimtmečius. Mokytis patiko, o vėliau patiko padėti šeimoms. Pirmoji Editos pareigybė vadinosi globos ir rūpybos inspektorė, šį darbą Edita pradėjo Pakruojo rajone.

Po metų jauna specialistė persikėlė arčiau didmiesčio — į Kuršėnus, kur seniūnijoje irgi įsidarbino inspektore — taip tuo metu vadinosi žmogaus, dirbančio su vaikais ir šeimomis pareigybė. Iš pradžių nelabai supratau, kaip tai. Bet greit išmokau visko: ir su policija į reidus važiuoti, ir perprasti nedarnių šeimų melą ir tiesą, ir maisto produktus į namus šeimoms atvežti ir tiesiog ant stalo padėti, ir šeimų poreikiais rūpintis, ir su girtais susišnekėti, ir už rankos vedžioti, kad dokumentus susitvarkytų, ir vaikus paguosti Nuo tųjų Edita pasirinko dirbti vaiko teisių gynėja.

Metams bėgant, tobulėjo įstatyminė bazė, daugėjo paslaugų šeimai, vaikams, atsirado mobiliosios komandos, atvejo vadyba, tai leidžia sutelkti dėmesį į kiekvienos konkrečios šeimos, kuriai reikalinga kas pasėjo bendra ant veido, poreikius, galimybes, atrasti kokia pagalba efektyviausia.

Darbe su šeimomis matyti vaizdai išlieka ilgam Vaiko teisių gynėja sako, kad kiekvienas atvejis, kai tenka ateiti šeimai į pagalbą, yra individualus, tam reikia daug empatijos, jėgų, susikaupimo. Kai į šeimą ateina krizė, ją kiekviena šeima išgyvena kitaip, kitaip kiekviena šeima ir ateina iki krizinės ribos. Mačiau vaikus, kurie taip ilgai gyveno neviltyje, kad iš to perdegusio dvasinio skausmo jau nebemokėjo verkti.

Viską pasakydavo tik jų kūno kalba. Net kūdikių. Kartą vaiko teisių gynėjus iškvietė išgeriančios jaunos mamos kaimynai, kai pastebėjo, kad moters ir vaikelio jau kelias dienas nemato lauke, o iš buto girdėti tik kūdikio niurzgėjimas — ne verksmas, o niurzgėjimas.

Atvykus ir pabeldus į duris, niekas neatidarė. Teko kviesti specialiąsias tarnybas ir laužtis į butą. Radome nepažadinamai girtą mamą, kuri miegojo užspaudusi nė metukų neturintį savo vaikelį. Paėmiau jį ant rankų, jis nebeturėjo jėgų verkti, tik prisiglaudė visu kūneliu man prie peties ir burnyte ieškojo maisto. Prisilietęs lūpytėmis prie mano kuprinės dirželio ėmė jį čiaumoti taip, kaip čiulptuką — tikėdamasis, kad pavyks gauti nors lašelį maisto.

Kas vaiko teisių gynėją žeidžia labiausiai Edita sako, kad kalbant apie pagalbą šeimoms, tenka ir darbo valandų neskaičiuoti, ir ilgai galvoti, kaip kiekvienai šeimai padėti, kaip rasti raktą į suaugusiųjų ir vaikų širdis.

Pasak pašnekovės, žeidžia ne akmuo paleistas į mašinos langą, ne smūgis kumščiu į petį Editai darbe buvo ir taipo žodžiai, nepagrįsti kaltinimai, kad vaiko teisių gynėjai yra šeimų kas pasėjo bendra ant veido. Tai jau tapo tiesiog epidemija. Kodėl tėvai negalvoja apie žalą, daromą vaikui?

Net kūdikis reaguoja išgąsčiu, kai tėvai ima vienas ant kito rėkti, kai puldinėja vienas kitą kumščiais, tai ką jau kalbėti apie vyresnius vaikus, kurie puikiai supranta, kad jie, vaikai, tapo įkaitais tėvų skyrybų dramoje. Bet gi skiriamasi ne su vaikais, — sako Edita, - Pamenu psichologės žodžius, pasakytus triukšmingai besiskiriančiai šeimai: ,Jūs abu vaikui dovanojote gyvenimą, jūs abu esate jo dalelė, būtent JŪS parinkote šiam vaikui mamą ir tėtį, sukūrėte jį iš meilės, tai kodėl jį taip baisiai kankinate?

Ta visiškai girta mama, iki išsekimo apleidusi savo kūdikį, atsitiesė kiek galėjo. Tas vaikelis, kurį aš išsekusį ir alkaną vežiau į ligoninę, grįžo į šeimą, nes mama rado jėgų išgirsti mus, norinčius jai padėti, permąstyti savo gyvenimo būdą ir susigrąžinti vaiką. Mano išgelbėtas vaikiukas šiuo metu jau gražus paauglys ir gyvena savo šeimoje, mama priima siūlomą pagalbą.

Širdyje - svajotoja ir menininkė Visą per dieną sukauptą susirūpinimą, nuoskaudas ir džiaugsmus Edita išsiuvinėja. Moters pomėgis ir poilsis — siuvinėti kryželiu. Daug siuvinėtų paveikslų Edita padovanojo, juos išsivežė draugai, giminės. Siuvinėjimas kryželiu — tai visų pirma mąstymas, logika, akies pastabumas, kantrybė, išjautimas, tikslo siekimas.

Ką Biblija sako apie kviečiai | Biblijos teminė rodyklė

Siuvinėdama pati save mokau visų man kaip asmenybei ir kaip vaiko teisių gynėjai reikalingų savybių — meilės darbui, atidumo, susikaupimo, interneto platybių pažinimo, žinių kaupimo. Siuvinėti pradėjau mokykloje, tai reiškia, prieš kelis dešimtmečius, kuomet nei pavyzdžių galėjai gauti, nei metodikos, nei spalvų parinkimo. O dabar — tik mokėk ieškoti: galima ir savo schemas, paveikslus susikurti, spalvas pasirinkti. O be to — tai puiki terapija, ypač ilgais žiemos vakarais. Edita pasakoja, kad mieliausi darbai — tai sugalvotos ir konkrečiam žmogui paskirtos dovanos.

Ypač šiltos ir daug emocijų sugeriančios ir atiduodančios siuvinėtos dovanos vaikams. Brūkšneliai ant staktos jau seniai užmiršti, reikia, kad ūgio matavimas būtų linksmas ir gražus. Tai aš sugalvojau ir sukūriau tokią dovaną. Siuvinėdama ūgio matuoklę pusseserės mažosioms mergytėms vis įsivaizdavau, kaip auga tos mažosios padaužos, tai atrodo tie nykštukai patys savaime užaugo ant medžiagos.

O metrikai — dar ypatingesnis kūrinys. Gimus vaikui, tai puikus atsiminimas ir tėveliams ir mergytėms kai jos užaugs, nes jame ne tik mielas paveikslėlis, bet ir vaiko gimimo duomenys, data, valanda, ūgis, svoris.

Siuvinėjimu Edita sudomino ir savo sesę. Buvo laikotarpis, kai siuvinėjimas stiprino šeimos ryšius. Sesė buvo išvykusi į kitą šalį, tai susijungus vaizdo skambučiu siuvinėjimas tapo seserų vakaro terapija.

Editos ir jos sesės Jurgitos kryželiu siuvinėtų paveikslų kolekcija džiaugėsi ir bibliotekos lankytojai, paroda surengta Šilalės rajono viešojoje bibliotekoje. Kaip išmokti santykių, bendruomeniškumo ir pagarbos žmogui Edita sako, kad niekada nenorėtų dirbti kitokio darbo, tik tokį, kur reikia bendrauti, padėti, patarti, užjausti, suprasti.

To ištakas vaiko teisių gynėja randa savo vaikystėje, šeimos pavyzdyje. Gerai pamenu, kaip tėveliai mane mokė, kad gatvėje sutikus kiekvieną žmogų reikia pasisveikinti. Tai pagarba žmogui, o ją skiepyti reikia nuo vaikystės. Ji žino ten gyvenančių vaikų rūpesčius, džiaugsmus, svajones.

Komentuoti

Didžiausia pačios Enrikos svajonė — kad tokių vaikų Lietuvoje nebebūtų, kad visi vaikai turėjų mylinčią šeimą, augtų saugūs ir laimingi. Realybė, deja, vis dar yra kitokia. Apie sudėtingą, atsakingą, pilną sunkių patirčių, tačiau labai prasmingą darbą kalbamės su Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Vilniaus miesto skyriaus vyriausiaja specialiste Enrika Kalinke.

Iš tikrųjų, esu kelis kartus ragavusi aukštojo mokslo, turiu dar kelis diplomus, bet jie nesusiję su šiuo darbu. Papasakokite kur ir ką teko dirbti? Prasmę aš pamačiau darbe, kuriame galiu gelbėti vaikus. Su pažeidžiamais vaikais pradėjau dirbti nuo metų vienos viešosios įstaigos Trumpalaikės globos centre.

Taip jis tada vadinosi. Jame pirmą kartą susidūriau su iš nesaugios aplinkos paimtais vaikais.

Dažnu atveju jie buvo patyrę smurtą. Darbas buvo nepaprastas, susitikimai ir patyrimai nepaprasti. Kiekvienas vaikas, o jų buvo nevienas šimtas, atsinešė dalelę savo šeimos ir paliko manyje dalelę savęs. Kiekvieno jų klausydama, žvelgdama į akis, matydavau skaudžią patirtį, kartais žiaurius ir visai ne vaikiškus išgyvenimus.

Kaip jums sekėsi tai daryti? Vaikai būdavo skirtingo amžiaus, skirtingų poreikių. Prisimenu tada dirbdavau paromis.

Draudikai: ženkliai išaugo motociklininkų sukeltų eismo įvykių skaičius - cs24.lt

Dieną, naktį vaiko teisių gynėjai ir policija veždavo vaikus pas mus į centrą. Naktimis likdavau viena, dažniausiai su čia skirtingo amžiaus vaikų. Kai vaikai užmigdavo, bandydavau ir aš šiek tiek pailsėti, tačiau tikru poilsiu to nepavadinsi. Viena ausimi vis klausydavau kas pasėjo bendra ant veido tylu, ar visi miega. Kelis kartus per nakį vis atsikeldavau, tyliai apvaikščiodavau kambarius ir vėl atsiguldavau. Pamenu vieną mergytę, ir jos vardą iki šiol puikiai atsimenu.

Jai tada buvo maždaug du mėnesiai. Mergytė vis verkdavo ir verkdavo. Mes niekaip negalėjome suprasti kodėl. Patikrino gydytoja, sakė viskas gerai — valgyti duokite kas kad jūs negalite valgyti sergant sąnarių valandas. Elgėmės pagal instrukciją. Centre tada turėjome vieną vaikišką vežimėlį, kurio vienas ratas vis krisdavo, reikėjo labai saugoti, kad nepamestume.

Tą mergytę vis supdavom tame vežimėlį, o ji vis verkdavo. Vieną dieną neiškentusi aš tiesiog be grafiko tai mergytei papildomai mišinuką užviriau ir ji su mielu noru suvalgė.

Ir ką jūs manote — užmigo ir taip ramiai miegojo kelias valandas. Tada metėm į šoną gydytojų labai jų atsiprašau instrukcijas ir padidinom maistelio kiekį. Mūsų visų džiaugsmui, mergaitė tapo daug ramesnė. Kol mergailė gyveno centre, miegoti eidavau kartu su ja. Nors miegojimu to nepavadinsi.

Lyg ir snaudžiu, bet viena koja supu vežimėlį, o ausimi klausau ar tikrai visi miega, apeinu kambarius, tyla. Tada šiek tiek pasnaudžiu Žinote, beveik visus centre gyvenusius vaikus iki šiol atsimenu.

Daugelis jų dabar jau pilnamečiai. Vėliau trumpalaikės globos centrą perkėlė į kitas patalpas, pasikeitė ir įstaigos statusas. Tada mane pakvietė dirbti ten, tokio pat darbo. Kodėl nusprendėte būti vaiko teisių gynėja? Man šie darbuotojai atrodė kaip angelai. Kaip aš norėjau būti tuo angelu ir padėti taip, kaip jie padeda! Vykti į karštas vietas, gelbėti vaikus!

Po kurio laiko mane pakvietė dirbti į SOS vaikų kaimą. Buvo įdomu. Sutikau jau centre gyvenusius vaikus. Darbas atrodė kaip ir ankstesnis — labai prasmingas ir įdomus, tačiau manyje vis kirbėjo mintis, kad vaiko teisių gynėjų darbas dar prasmingesnis, kad tik Tarnyboje dirbdama galėsiu daugiau padėti vaikams.

Pradėjau tikslingai eiti savo svajonės link. Dirbdama SOS vaikų kaime, pradėjau studijuoti vaiko teisių apsaugą M. Platoniška meilė.

Šaipomasi, jog tai — būdinga tik nevykėliams. O gal tai yra geriausia kontracepcija modernioje visuomenėje? Skaistybę išsaugoję žmonės džiaugiasi tuo, jog yra vieninteliai ir pirmieji savo išrinktiesiems. Išvaizdus, išsilavinęs, talentingas erių vyras santuokoje gyvena dvejus metus. Žmona jo su niekuo kitu negali palyginti. Vyras jai — nei blogesnis, nei geresnis už kažkurį kitą, nes jis yra — pirmasis ir vienintelis.

Ji jam — taip pat pirmoji ir vienintelė. Kai Džiuljeta yra vyras, o Romeo — moteris m. Gėjai ir lesbietės — kas pasėjo bendra ant veido mūsų visuomenės fobija. Mes vaidiname tolerantiškus, tačiau pakantumas homoseksualams baigiasi visišku atsiribojimu. Užmirštame, kad jie ne iš dangaus nukrito, o kažkur gimė, augo, gyvena. Saulius vardas pakeistas — red. Kai gyvenimas tampa visai nepakeliamas, išgeria nepamatuotą kiekį alaus. Tada eina išsikalbėti pas geriausią draugą.

Kas jį kankina, juk namuose — gražuolė ir visus kampus laikanti žmona. Rūpestinga ir nenustygstanti Šalia veiklių moterų vyrams — įtampa tepalas m. Lietuvoje tūkstančiui vyrų tenka apie moterų. Dar reikėtų pridėti, kad moterys gyvena apie 12 metų ilgiau.

Šiais parametrais esame Europos lyderiai. Tačiau, neretai teigiama, kad situacija yra dar baisesnė, nes dauguma vyrų — tik statistiniai vienetai, kuriems labiau rūpi kelias į aludę nei pas moterį.

Nėra vyrų, nors ir ne karo metas. Žavi keturiasdešimtmetė Irena visą dieną puošėsi, dažėsi ir kitaip kedeno plunksnas prieš pasimatymą. Tu suė­dei mano gy­ve­ni­mą m. Šis atkerta: "Eik po velnių!

Naujausi įrašai

Čia jis jau nuo seno turi kėdę, staliuką, užuovėją ir pastogę. Kuo toliau nuo tos moters, su kuria gyvena kartu per 30 metų. Panašių situacijų — šimtai. Smurtas ir pyktis yra nuolatinis daugybės šeimų palydovas. Dažniausiai tai nutikdavo po išgertuvių Kai iš santuokos lieka draugystė m. Kai poros, išgyvenusios kelerius metus ar net dešimtmečius, nusprendžia skirtis, tarsi prasideda grandininė reakcija. Artimieji ir draugai skyla į dvi stovyklas. Vieni užjaučia, o kiti — smerkia. Daug kas lieka nuvilti, kai sužino, jog išsiskyrę žmonės liko draugais — jokio karo toliau nebus.

Nejaugi baigiasi tiesos paieškos, kai meilės nebėra? Gatvėje sutikta trisdešimtmetė Vilija teiraujasi, ar kas nežino pigiai nuomojamo buto.

Pora augina puspenktų sūnelį. Kol kas apgailestauja dėl vieno - negali planuoti antro vaikelio. Sofija su būsimuoju vyru susitiko mokykloje. Dešimtoje klasėje bendraklasiai pradėjo draugauti.

Vaikai - ne maži žmonės, o dideli pasaulio stebuklai Vaikai - ne maži žmonės, o dideli pasaulio stebuklai NAUJIENOS Nuo šiol mūsų svetainėje nuolat skelbiama informacija apie pasibaigusius, vykstančius ir vyksiančius įvadinius dešimties temų mokymus būsimiems globėjams rūpintojams ir įvaikintojams pagal globėjų rūpintojų ir įtėvių mokymo ir konsultavimo programą GIMK bei šešių temų artimųjų giminaičių rengimo mokymus. Juos veda atestuoti socialiniai darbuotojai įstaigose, teikiančiose globėjų rūpintojų ir įtėvių paieškos, rengimo, atrankos, konsultavimo ir pagalbos jiems paslaugas, visose šalies savivaldybėse. Ilma Skuodienė: mažėja smurto prieš vaikus, vis daugiau žmonių išreiškia norą tapti globėjais ir įtėviais

Pirmas rimtas išbandymas jųdviejų santykių laukė jau netrukus: dešimtą klasę baigęs Reginos ir jos vyro Vytauto santykiai užsimezgė pirmame medicinos studijų kurse ir tęsiasi jau 37 metus.

Medikų šeima atvirai pasakoja apie tai, ką jiems tenka išgyventi dirbant ligoninėje, su kokiais stereotipais susiduria medikų šeimos ir kur slypi mirties tragizmas. Regina užaugo Šiauliuose. Įstojusi į Kauno medicinos institutą sutiko savo gyvenimo vyrą vienmetį Vytautą. Baigę mokslus jaunuoliai persikraustė gyventi ir dirbti į pajūrį.

Vytautas jau trisdešimt metų dirba patologu-anatomu. Jo misija yra atlikus skrodimą nustatyti Senbernis ar vėjavaikis? Šiais metais Šiauliuose susituokė poros, pamergės išsinuomojo tūkstančius suknelių, kaimo turizmo sodybų savininkai ant stalų dėjo baltą mišrainę Bet daugėjant branduolinių bandymų A. Sacharovą lyg kirminas ima graužti vis gilesnis suvokimas, kad branduoliniai bandymai reiškia šimtų tūkstančių niekuo dėtų žmonių mirtis, jo darbas taip pat stumia žmoniją ir Žemę katastrofos link, o SSRS ir Vakarų konfrontacija gali baigtis branduoliniu karu ir žmonijos susinaikinimu.

Ši prieštara pastūmėjo jį atsitraukti nuo branduolinių bandymų, stoti prieš oficialiąją valdžios poziciją, siekti pasirašyti Branduolinių bandymų uždraudimo sutartį, atrasti kitaminčiais vadinamus disidentus, tapti vienu Žmogaus teisių ir politinio teismo aukų gynimo komiteto įkūrėjų.

Tai reiškė sparčiai ristis į nuokalnę: netekti visų valstybinių apdovanojimų, privilegijų, kęsti juodinimo kampaniją ne tik SSRS, bet ir užsienyjeKGB persekiojimą, grasinimus asmeninius ir nutaikytus į artimuosius ir galiausiai septynerių metų tremtį — visišką izoliaciją, beteisiškumą ir KGB kontrolę. Nepaisant to, A. Sacharovas liko ištikimas žmogaus teisių, teisės rinktis gyvenamąją šalį ir vietą, žodžio ir kitų prigimtinių laisvių gynėjas. Knygos ištraukair pirmoje ųjų pusėje nė viena iš branduolinių valstybių, turėjusių termobranduolinį kaip pašalinti skausmą alkūnės jungtimi, jo nebandė aš esu įsitikinęs dėl SSRS, JAV ir Didžiosios Britanijos; ar tuo metu darė bandymus Prancūzija ir Kinijos Liaudies Respublika — neprisimenu.

Tai buvo vadinamasis moratoriumas — savanoriškas atsisakymas daryti bandymus, pagrįstas tam tikru neoficialiu susitarimu ar susiklostęs de facto. Chruščiovas priėmė sprendimą — kaip visada netikėtą tiems, kas su juo tiesiogiai susijęs — nutraukti moratoriumą ir atlikti bandymus. Mes antrą kartą gavome kelialapį tenai ir buvome labai patenkinti ir jūra, ir saule, ir tų privilegijuotų įstaigų sąlygomis; beje, mūsų viešnagė ten jau ėjo į pabaigą.

Septintos dienos vakarą man paskambino iš ministerijos, o kitą dieną jau vykome į Maskvą. Likus dienai iki pasitarimo kas pasėjo bendra ant veido su J. Pasakiau jam, kad galbūt rytoj vyksiantis ir vėlesni susitikimai padės mums rasti tarpusavio supratimą su aukščiausiąja vadovybe, su Nikita Sergejevičiumi. Pasirodė, kad jis teisus. Liepos 10 d. Chruščiovas iš karto mums pranešė, jog pasikeitus tarptautinei padėčiai ir dėl to, kad bendras SSRS atliktų bandymų skaičius daug mažesnis nei atliktų JAV juo labiau skaičiuojant kartu su Didžiąja Britanijanuspręsta m.

Nors Chruščiovas neužsiminė nei apie susitikimą Vienoje su Kennedžiu, nei apie tai, jog planuojama statyti Berlyno kas pasėjo bendra ant veido tada šito dar nežinojaubet buvo visai aišku, kad sprendimas atnaujinti bandymus yra susijęs su grynai politiniais motyvais, o techniniai veiksniai atlieka dar mažesnį vaidmenį nei aisiais.

Svarstyti sprendimo, žinoma, nesiūlė. Chruščiovui baigus vadovaujantieji darbuotojai turėjo skaityti trumpus 10—15 minučių pranešimus ir pristatyti svarbiausias darbų krytis. Ši frazė buvo išgirsta, bet nesulaukė nė iš vienos pusės jokios reakcijos.

Atsisėdęs savo vieton paprašiau kaimyno šalia sėdėjo J. Zababachinas kelių lapelių iš bloknoto, nes neturėjau popieriaus. Parašiau N. Chruščiovui raštelį deja, nepasilikau juodraščio ir perdaviau per rankas. Dabar, mums paleidus palydovus, jie gali pasinaudoti bandymais tam, kad jų gaminiai atitiktų aukštesnius reikalavimus.

Anksčiau jie mus buvo nuvertinę, o mes atsižvelgėme į realią situaciją. Toliau buvo sakinys, kurį turiu praleisti slaptumo sumetimais. Ar Jūs nemanote, kad atnaujinus bandymus bus padaryta sunkiai pataisoma žala deryboms dėl bandymų nutraukimo, apskritai dėl nusiginklavimo ir taikos visame pasaulyje?

Nikita Sergejevičius perskaitė raštelį, pažvelgė į mane ir, sulankstęs išilgai ir skersai, įsikišo jį į viršutinę išorinę kostiumo kišenę. Pasibaigus pasisakymams Chruščiovas atsistojo ir, taręs kelis padėkos žodžius visiems kalbėjusiems, pridūrė: — Dabar visi galime pailsėti, o po valandos CK Prezidiumo vardu kviečiu mūsų brangius svečius papietauti su mumis gretimoje salėje, ten kol kas ruošia, ką reikia.

Po valandos visi suėjome į salę, kur buvo padengtas didelis iškilmių stalas — kokiai šešiasdešimčiai žmonių, su vynu, mineraliniu vandeniu, salotomis ir ikrais žalsvais, t.

Šventaragio 4, Vilnius, Lietuva. Viešpats kviečia mus šiandien žvelgti į Jo pervertą šoną ir drauge su ap.

Prezidiumo nariai įėjo į salę paskutiniai — po to, kai mokslininkai susėdo nurodytose vietose. Chruščiovas stovėdamas išlaukė, kada visi nutils, ir paėmė į rankas vyno taurę lyg ketindamas tarti tostą.

Tačiau iš karto pastatė taurę ir ėmė kalbėti apie mano raštelį — iš pradžių ramiai, paskui vis labiau ir labiau jaudindamasis, jo veidas išraudo, tarpais jis beveik šaukė.

Kalbėjo ne mažiau kaip pusvalandį. Bandysiu čia iš atminties atkartoti jo žodžius, bet, žinoma, po 20 metų galimi dideli netikslumai. Sacharovas rašo, kad bandymų mums nereikia. Bet štai aš turiu pažymą — kiek bandymų atlikome mes ir kiek amerikiečiai.

Nejaugi Sacharovas gali mums įrodyti, kad atlikę mažiau bandymų mes gavome daugiau vertingų duomenų nei amerikiečiai? Nejaugi jie kvailesni už mus? Nežinau ir negaliu išmanyti visokių techninių subtilybių. Bet bandymų skaičius — svarbiau už viską, be bandymų jokia technika neįmanoma.

Argi ne taip? Iki galo mano raštelio Chruščiovas neperskaitė, todėl klausytojams nebuvo aiškūs mano argumentai. Nuo technikos jis pereina prie politikos. Čia jis kišasi ne į savo reikalus. Galima būti geru mokslininku ir neišmanyti politikos.

Juk politika — kaip tame sename anekdote. Važiuoja du žydai traukiniu. Mes turime vykdyti politiką iš jėgos pozicijų. Mes nesakome šito garsiai — bet taip yra! Sacharovui ir J. Kitos politikos negali būti, kitos kalbos mūsų priešininkai nesupranta. Galima sakyti, kad tai mes jį išrinkome praėjusiais metais. Mes susitinkam su juo Vienoje. Šis susitikimas galėtų tapti lūžio tašku.

Jeigu darysiu per daug nuolaidų — mane nuvers!

Atvažiavo į susitikimą, o padaryti nieko negali. Kokio velnio toksai mums reikalingas? Ką su juo kalbėtis, gaišti laiką? Sacharovai, nebandykite diktuoti mums, politikams, ką mums daryti, kaip mums elgtis. Aš būčiau paskutinis šiaudadūšis, o ne Ministrų tarybos pirmininkas, jeigu klausyčiau tokių kaip Sacharovas!

Per pačią kulminaciją Chruščiovas baigė tardamas: — Gal šiandieną užteks.

Tad išgerkim už mūsų būsimus laimėjimus. Aš išgerčiau ir į jūsų, brangūs draugai, sveikatą. Tik gaila, gydytojai man nieko, išskyrus boržomį, neleidžia. Visi išgėrė, aš, tiesa, susilaikiau. Niekas nepažiūrėjo mano pusėn. Chruščiovui kalbant visi sėdėjo nejudėdami ir tylomis. Kas nuleidęs galvą, kas — akmeniniu veidu. Mikojanas nuleido veidą prie pat salotų lėkštės, slėpdamas besiveržiantį šypsnį, jo melsvai juoda ševeliūra kone lietė stalą.

Po kurio laiko kiek aprimęs Chruščiovas pridūrė: — Sacharovas tikriausiai turi daug iliuzijų.