Pagrindinis jų naudojimo laikas šiais laikais buvo kraujas, nes manoma, kad visos ligos buvo "blogo kraujo". Jei medicininių neturite, tiks ir į rankšluostėlį suvyniotas šaldytų produktų maišelis, šaldytuve palaikyto gėrimo butelis.

Sukti reikšmė

RERUM II kol pagaliau užmigo ir ji, ir buvo pažadinta kaži kokio keisto ją slegiančio svorio - jos jaunojo vyro, kuris, užgriuvęs jai ant viršaus, šypsodamasis savo gražiąja šypsena, iš kurios tvoskė išgerto vakarykščio vyno išdagos, ją vėl mėgino pabučiuoti ir netgi įsiskverbti liežuviu jai tarp lūpų, ir tai buvo taip keistai taip netikėta, kad ji pabandė išsiveržti, bet, nepaisydamas jos tylaus išauklėtos panelės spurdėjimo, Jonas Izidorius Norvaiša pasiėmė tai, kas jam dabar priklausė įstatymo raide ir Dievo akivaizdoje duotais įžadais, ir kai visa ta kankynė, skausmas, sausas brūžinimas pirmyn atgal, gėda ir kaltė pagaliau baigėsi, ji liko gulėti su tyliai srūvančiom ašarom, o jis, nustebęs, dar bandė ją lyg paguosti, paglostyti, bet išvydęs, kad nieko iš to nebus, apsivilko ir, nelaukdamas iškilmingų keltuvių, išėjo į apačią.

Jai irgi teko vėliau nusileisti žemyn - nes to reikalavo paprotys, ir būtų medicinos žolės su sąnarių ligomis keista, ir būtų kilusios apkalbos, jeigu ji būtų delsusi ilgiau nei pridera, ir todėl ji nužengė pas svečius, ir ji šypsojosi, nors akys tebebuvo paraudusios, kėlė tostą su jaunavedžiu į skauda strėnų iešmo sveikatą lyg niekur nieko, ir tik šviesiausioji kunigaikštienė, jos bendravardė, Ona Kotryna iš Sanguškų Radvilienė, auksinės širdies ir didžios išminties moteris, ją vėliau pasivedė į šalį, į vieną iš antikamerų, ir, perbraukusi jai per skruostą, nieko nė neklausdama, jai tarė: verk, mano miela, verk, aš irgi verkiau, tu manai, aš kitaip ištekėjau?

  • Kur buvau savimi aš
  • Sukti reikšmė - lietuvių kalbos žodynas
  • Žąsų kepsnys ant kaklo kaip alkoholizmo ženklas?
  • Gydymas osteoartrito baltarusijoje
  • Hirudoterapijos gydymo metodas - kūno gijimas - Dietos
  • Po miego skauda peties sąnario
  • Bold jungtys hucks

Ir ėmė jai pasakoti žinojusi, jog jos geradarė ir globėja, šviesiausioji etmonienė ponia Kotryna iš Sobieskių Radvilienė, norėjo, kad Zaslavskių ir Sanguškų palikimas liktų vienoj šeimoj, ir, manot, jos ji klausė? Liepė vieną dieną jai, šešiolikinei, vilktis geriausią suknelę, nes būsianti šventė, ir vakare tyliai nuvedė į koplyčią, ir ką gi, ji buvo dėkinga likimui, kad prie altoriaus stovėjo ne koks visiškai svetimas, o geradarės sūnus, jo šviesybė kunigaikštis, kurį bent jau pažinojo nuo mažų dienų; ir ačiū ponui Dievui, nes galėjo būti ir blogiau, bus viskas gerai ir su tavim, širdele, tapai moterim, tokia tad ta mūsų dalia, o žmogus jis geras, kilnus; kas, kad vakar 23 išgėrė.

Ir, tiesą sakant, kunigaikštienė daug tokių jaunamarčių jau buvo prisižiūrėjusi tarp savo skauda strėnų iešmo išimtis veikiau buvo tos, neužsiverkusios kodel skauda kojos didiji pirsta skauda strėnų iešmo, bet tųjų buvo taip reta, kad kartais net keldavo apkalbas ir įtarimus, jog mergystę praradusios kažkur dar iki šliūbo, ir ką gi padarysi, kad toji moterystė tokia.

Bet dabar Onai Kotrynai Norvaišienei iš visos jos dalios tebuvo likę viena - pareiga; pareiga paklusti, pareiga važiuoti į Milkantus ir ten išlaukti, kol taps ramiau.

Temporomandibular sąnario artritas-artrozė

Ir nors ponas Norvaiša pasistengė, kad jai keliauti būtų kuo saugiau, kad nakvotų ne užeigose, bet tik pas pažįstamus, ir dargi kad šieji vis skirtų poros žmonių apsaugą jai iki kito sustojimo, bet ta kelionė ją vargino - vargino klimpstantys karietos ratai, kuriuos vis reikėdavo traukti iš dumblo, vargino skauda strėnų iešmo nelygiais keliais, kartais toks smarkus, kad dantis 25 galima būdavo išsimušti, vargino purvas, kai šlapia, ir, kai būdavo sausa, vargino dulkės - tokios įkyrios, taip besiskverbiančios pro plyšius, kad paskui išlipus iš karietos ant drabužių pirštu buvo galima paišyti, ir Zefirekas, jos kambarinis šunytis, ir tas nuolatos apsidergdavo, tad tekdavo valyti apmušalus ir apklotus, kol neapsikentusios jį įtupdė į dengtą pintinę ir nuo tada inkščiantis baltas lepūnas keliavo karietos išorėje.

Bet labiausiai ją vargino žiūrėjimas į buką, savim patenkintą Paliutės veidą, tai ją ji mieliausiai būtų įtaisiusi keliauti ant pakopos, mat toji tikrai džiaugėsi grįžtanti gimtinėn, ir ko čia slėpti, Ona Kotryna jos nekentė, pati savęs gėdydamasi nekentė visa širdimi, nors šioji buvo tik merga, prisiūta jai dar velionės anytos, Jono Izidoriaus motinos, nes Paliutės motina buvo jos ištikima tarnaitė, Marcijona, auksas, o ne žmogus, tad lyg ir dėsninga buvo jos dukrą atiduoti jaunajai poniai.

skauda strėnų iešmo

Betgi toji skambiai Apolonija pakrikštyta kvaiša iš tiesų nėmaž nepriminė savo garbios šventosios globėjos; priešingai - gebėdavo būti atžagari skauda strėnų iešmo to nejausdama, nenuovokiai įžūli ir, svarbiausia, pasižymėjo pačia baisiausia yda, kokią tik gali turėti tarnas, - kartais pamiršdavo savo vietą, mat Milkantuose šeimininkų buvo nuo vaikystės dėlei savo auksinės motinos nuopelnų lepinama, popinama, ir, regis, pati įtikėjo esanti vos ne bajoraitė, tad jai nieko nereiškė kvailai lįsti į pokalbį, visur neklaustai kišti tą savo vištaprotišką trigrašį ir netgi neatlikti paliepimo, jei tik jai susišviesdavo priešingai, o patarnaudama dažnai nutaisydavo tokį veidą, tarsi teiktų didžiausios labdaros malonę.

Dar pačioje pradžioje, kai abu sutuoktiniai vis dar bergždžiai mėgino sugyventi, ją triskart reikėdavo siųsti lauk iš kambario, kai jie vakarais norėdavo būti vieni, ir buvo aiškiau negu aišku, kad toji kvaiša, kaip ir visa likusi moterija, į savo poną žiūri įsimylėjusios ožkos akimis.

skauda strėnų iešmo

Ona Kotryna netgi kartą neapsikentusi pasiskundė nesusitvarkanti savo motinai, ir toji protinga moteriškė, puikiai suvokdama, kad ten, kur nepadeda pyragas, gali padėti botagas, kartą užsidariusi kambary su S Kitas jai būtų seniai įkirtęs rykščių, bet Ona Kotryna jų saviškiams prisakydavo tik kraštutiniu atveju, o be to, žinodama Paliutės būdą, negalėjo būti tikra, kad toji paskui ko neiškrės - ar jai į gėrimą prispjaus, ar dar ką bjauraus nemačiom padarys, ką ten gali žinoti.

Be to, jautė Milkantuose jai reikės savų, ką ir kalbėti apie tai, kad ji nemokėjo vietinės šnektos ir skauda strėnų iešmo ką žinojo apie tenykščius namiškius, mat ir buvo ten vos keliskart, iškart po vestuvių, dar anytai tebegyvai esant, ir prisiminė tuos namus lyg pro miglas, prisiminė ežerą, seną mūro rūmą su dviem bokščiukais ir sodą, kuriame derėjo skaniausios kada nors ragautos vyšnios, ir kaip Jonas Izidorius jų priskintų buvo vieną rytą dar atnešęs tiesiai į lovą, kurioje tąnakt jis nebuvo jai toks atstumiantis kaip kitais kartais.

Kas reiškia alkoholio lėlininką

Ir ar labai Vilnius vėl degęs? Ir ar tiesa, kad jo šviesybė didysis etmonas ir Vilniaus vaivada' nepaisydamas banicijos ir konfiskacijos sau tokius rūmus išsistatęs Antokolyje, kad tiesiog įstabaus gražumo, su lubom, išpaišytom pagonių dievais, o jo karieta kainavusi keturis tūkstančius auksinų, išdrožinėta deivėm ir dievais, visa mušta aksomu, veidrodiniais stiklais ir paauksinta?

Ant tokio plono siūlo vársto karolius, dėl to i nelaiko. Várstomoji adata. Kad jau seniai dėvėtos suknelės varstomieji siūlai tebėra, tai sakoma, kad dar nesumokėta. Boba čeverykų nesuslenkdavo várstytie.

Juk seniai susituokę, ar kokios ligos kliudo? Ir Onai Kotrynai nuo tų kalbų kąsnis gerklėje strigo, rodės, to dar betrūko, kad garbusis vyskupas tuoj palįstų jai po sijonais patikrinti, ar viskas ten gerai veikia, tačiau buvo, buvo tiesos jo žodžiuose. Ir ji paskutinę nakvynę vyskupijoje, prieš Milkantus, praleido neramiai, nesudėdama bluosto, jausdamasi niekam tikusia katalike, bloga žmona ir prasta ponia.

Kitą dieną, vos atvykus į Milkantus, ji pajuto tai dar labiau, nors nerimą pradėjo jausti dar keliaudama per temstančius miškus, kurie išrodė grėsmingi, neramūs, kuždantys kaži kokių piktų dvasių balsais ir knibždantys pavojingų gyvių.

skauda strėnų iešmo

Girios čia skauda strėnų iešmo visai kitokios nei prie Vilniaus, visai kitoniškos nei Palenkėj prie Bialos; jos buvo tamsios, pirmykštės, tarsi išsikeroję pasaulio paslėpsnių gaurai, žmogaus nemačiusiais plotais, žvelgiančios lūšių akim iš tankmės, kurioje tvyrojo prieblanda net vidurdienį; viskas šiam krašte buvo kitaip, net ir žmonių veidai išrodė kitokie.

Jai dilgtelėjo paširdžius, pamačius tą, kurį atspėjo esant pažįstamą iš kasmėnesinės ekspensos - Jono Izidoriaus pavainikį Joną, kuriam Norvaišos buvo suteikę Ankantų ūkį ir Ankanto pavardę, bet kurį visas dvaras čia tiesiai šviesiai ir visai nepiktai vadino tiesiog Benkartėliu, ir suklysti nebuvo įmanoma, mat vaikinas, kuriam galėjai duoti skauda strėnų iešmo penkiolika metų, buvo iš tėvo paveldėjęs rudas Norvaišų akis, kurios stebėtinai persiduodavo visiems jų palikuonims, nors ne jo stotą, mat nors buvo liaunas ir gražiai nuaugęs, bet nevalingai kažko kūprinosi, tarsi jo pečius būtų slėgusi neteisėto gimimo gėda.

Jį Ona Kotryna irgi pažino, nors lig tol niekada nebuvo jo akyse mačiusi, bet buvo girdėjusi ir buvo gavusi Jono Izidoriaus paliepimą klausyti jo, kreiptis pagalbos, gerbti ir mylėti kaip tikrą tėvą, nes šisai jam atstojęs tėvą po tikro 31 gimdytojo mirties, nekart gelbėjęs gyvastį jam ir įrodęs ištikimybę jų šeimai krauju, ir nors nebajoriško luomo, bet tikro bajoro sielos, ir ji turinti elgtis su juo kaip su lygiu, klausti, prašyti jo užtarimo ir globos, betgi, pažvelgusi į garbingąjį Jono Izidoriaus globėją, ji krūptelėjo ir krūpčiojo visi, kas išvysdavo jį pirmą kartą.

Temos, straipsniai, įmonės

XVII a. Miręs metais. Primo voto LDK husarų karo devizas. Vėlesnės dienos skauda strėnų iešmo greitai ir nebuvo kada dykinėti, reikėjo viską apeiti, sužiūrėti, ir vargo ten būta daug - viskas buvo gerokai apleista, apkuista, neūkiška; tą ji suprato net ir be dvaro ponios patirties. Ir Kniukšta, atžagariai jai pataręs nesirūpint, nedavė visų raktų, neklausė, viską darė savaip, nors to jo šeimininkavimo išdavos buvo nekokios: žirgai arklidėse - beveik nešukuoti, nemėžti, kai kurie prastai kaustyti, užleisti ir apšlubę, dar kiti - daugmaž grynaveisliai, o kinkyti darbams; vištidės - apskretusios, podėliai nevėdinti, priplėkę, šykščiom atsargom, sąskaitų knygos - sujauktos, pilnos klaidų, nesutampančių skauda strėnų iešmo ir stygiaus metai iš metų; ir buvo aišku kodėl, tą jai pasakė kitą vakarą atkviestas Jonas Kareivis.

Atsisėdęs ir užsirūkęs pypkę tiesiog prie stalo, lyg besityčiodamas, žiūrėdamas į akis, jis jai viską negailestingai ir klojo: taip, Kniukšta apsiskaičiuoja, niekam ne paslaptis, o tuos neva trūkumus - gvelbia ir pats parduoda pirkliams, savo naudai, ir prikirpti jo nėra kaip, nes šitai tęsiasi nuo senų seniausių laikų, nuo tada, kai tasai šildė ponios Eufemijos lovą.

skauda strėnų iešmo

Ir ką ponas galvojo, ją čia vieną 36 RERUM II pasiųsdamas, būt geriau atsiuntęs husarų pulkelį rykščių visiems čia gerai įkrėst, o Kniukštai - pirmiausia; būtų jojo, Jono, valia pakabintų jį ant šakos, kad pamoka ir kitiems galiotų, mat tas nevala, nebūtų chamas mužikas, čia visus jau prikurstęs, visus peria į kairę į dešinę, diedus įpratinęs gerti degtinę, baudžiauninkes bobas ima kaip savo visas iš eilės, pusė vaikų čia jo atmaltų atkaltų benkartų po apylinkes laksto, kita pusė - nuo praėjusių rusų ir švedų, matytų velionis ponas, kas pasidarė - grabe apsiverstų, tebūnie jam lengva žemelė; bet ką jis norįs poniai pasakyti: nieko nesą blogiau už vakarykštį mužiką, ponu patapusį, ir - skauda strėnų iešmo ji jo saugosi.

Ir pirmosiom savaitėm Ona Kotryna išgąstingai meldėsi vakarais, alkovoj, priešais pakabintą Švenčiausią Panelę, kuri irgi, keistas dalykas, pačioj pradžioj nenorėjo ten kabėti, ir tvirčiausiai įkaltos grūdintos vinys dukart buvo nulinkusios, o švenčiausiasis atvaizdas - nukritęs stačiom palei sieną, bet paskui, klebonui pašventinus, liko kaboti, o tos skauda strėnų iešmo, tos nuogos šlykštynės uždangstytos iškeliavo į vieną tuščių kambarių. O dienom ji bandė pėda po pėdos atkovoti Milkantų rūmą - liepė švarinti kambarius, kamšyti langus ir glaistyti plyšius, skauda strėnų iešmo sudrėkusius patalus, skalbti papilkusias gūnias nuo baldų, gaidžio plunksnų šluotelėm valyti knygų dulkes, actu - pajuodusius veidrodžius, o negesintom kalkėm - barstyti pakampes, pažymėtas pelių.

Kniukštą ji išties aplankė vieną popietę - tiesa, ne draugijos ištroškusi, priešingai - ne viena, o raita, lydima vilniškio tarno ir abiejų Jonų, Kareivio ir Benkartėlio, kuris senį sekiojo visur tarsi šešėlis, mat jie kartu ir gyveno Ankantuose - erdvioj rąstų troboj, nukabinėtoj ginklais, balnais, pakinktais ir gūniomis, su kailiais nutiestais suolais vietoj guolių ir negrabiu susilenkusį Jėzų krikštijančio šventojo Jono atvaizdu užstalėje.

Peties sąnario artrozės deformacija

Senis, išgirdęs jos pageidavimą, nieko nesakė, tik savo amžiui ir luošumui mitriai, įsikandęs vadeles ir pasilaikydamas vienintele ranka, šoko į balną, paskui jį - Benkartėlis, ir Ona Kotryna su jais jautėsi kiek drąsiau iš netyčių užklupusi prievaizdą: vadovaujantį keliems bernams, gabenantiems maišus kviečių - tik ne į dvaro, skauda strėnų iešmo į jo paties klėtį.

Tegul ponia nemananti nieko bloga, koks gi skirtumas, jo klėtis sausesnė, jis tik gero norėjęs, viskas netilpę į dvaro, betgi šviesiausioji ponia jautėsi ramiau, žinodama, kad nuo šiol atsargos - ten, kur priklauso, ir vien tik Jonas Kareivis su amžina savo piktdžiuga pastebėjo, kad su maišais ponia Norvaišienė įgijo ir priešą. Betgi Ona Kotryna neišvengiamai jautėsi priešų apsupty: lauke - supykintas Kniukšta, gaižus Kareivis ir skersakiuojantys žmonės, namie - surūgusi Paliutė, paniurę vilniškiai ir abejingi tarnai, ir tik Teofilė sau lakstė po rūmą nerūpestinga kaip kikilis - bėgiojo po menes, čiužinėjo ant nugludintų akmens grindų, kaukšėjo laiptais aukštyn žemyn ir jai nieko nereiškė netgi temstant šmižinėti po apleistus antrojo aukšto kambarius ir tuščias alkovas, kniaustis po 39 senų baldų gūniom ir naršyti spintų bei skrynių užkaborius ieškant keisčiausių pamirštų daiktelių ir tempti juos visus tarsi šarkai į savo kambarėlį, kur ją prižiūrėjo Paliutė.

Margintos apsiblaususio sidabro tabakinės ištrupėjusiu emaliu, įskilusi pypkė nugeltusiu dramblio kaulo kandikliu, galima buvo spėti, priklausė velioniui seneliui; siuvimo dėželė su juostelėm, sagom, antpirščiais, sagtelėmis ir galionais - močiutei, kaip turbūt ir senas, pageltęs, nudriskęs neįtikėtino laibumo artrozė iš piršto liaudies išklypusiais, iš prairusio audinio lendančiais geležiniais strypeliais ir kadaruojančiais kaspinais, kurį toji kvailutė išdidžiai tinkindamasi atnešė motinai.

Kiti radiniai buvo keisti ir neramūs, ir Onai Kotrynai ne juokais tekdavo saugoti vaiką, kad netyčiom nepakenktų pats sau, kaip kad nutiko, kai Teofilė Eufemijos stalčiuose aptiko skauda strėnų iešmo kaži kokių, veikiausiai nuodingų, laidotuvėmis dvelkiančių skaidrių sakų ar iš bibliotekos spintos atvilko mažytę nudilusio aksomo mautę, kurioje glūdėjo dar mažesnis sidabro šaukštelis ir prie jo - skaidrus buteliukas, puspilnis gelsvai skauda strėnų iešmo miltelių, su užklijuotu popierėliu, išblukusiu įrašu plunksna Cantharidae ir nupaišyta kaukole.

Radikulitas – dažnai kamuojanti liga - Aktualijos - Ligos, sveikata, vaistai - cs24.lt

Šitai ji atėmė ir paslėpė tarp savo daiktų, bet dėl kitko kildavo verksmai ir ašaros, tarsi mažąją traukte trauktų tas nykus nučiupinėtas palikimas, ir Onai Kotrynai tekdavo nusileisti dėl šventos ramybės, ir ji leido dukrai žaisti tais senoviniais niekais, sudžiūvusiais sodo lapais, sausai barškančiais augalų ir gėlių sėklynais, kaštonais ir akmenėliais, kuriuos ta skreitais vilko į viršų, nes priešingai būtų tekę pildyti kitą jos nikį - turėti gyvą kumeliuką, juk tai jo pažadais andai skauda strėnų iešmo vykti į Milkantus, ir čia laikinai pagelbėjo Benkartėlis, kuris vieną dieną susikuklinęs atgabeno Teofilei lazdą su paties drožta žirgelio galva ir įvertais tikrais ašutais vietoj karčių, ir dabar jau nebebuvo ramybės, nes nuo tol Teofilė jei tik neglėbesčiavo Benkartėlio ar neklausinėjo, kada jis ateis, tai šuoliuodavo visai nederamai apsižergusi tą lazdą girgždančiomis dvaro grindimis tarsi bebaimis husaras, vaikantis niūriąsias namų dvasias, pirmyn, pir- 40 S n.

O vieną rytą, po žvarbios rudeninės giedros, į Milkantus atėjo žiema - paryčiais, su didžiulėm tarsi alkano ubago kąsniai, netirpstančiom ant įšalusio gruodo snaigėm ir šešiolikos asmenų ginkluota palyda, su žirgų prunkštimu ir virstančiu iš šnervių garu, su paklaikusiu mišrūnų viauksėjimu, nutraukusiu palaimingą dvaro įmygį, ir ryškios mėlynos uniformos su geltonos odos atvartais pradžioje vilniškiam tarnui Juozapui pasirodė tarsi margaspalvio sapno tąsa, kurią nutraukė garsus pranešimas, trikdomas skauda strėnų iešmo visai neoraus kosulio: Ego, Ture Tibelius Magnusson Turė Tibelijus Magnussonas buvo visai ramus ir padorus žmogus iš geros ir senos šeimos, ir - ne, jis nejautė jokio pergalingo malonumo dabar užimdamas šį dvarą kažkur tarp laukinių Samogicijos miškų, o dar tas prakeiktas kosulys, lyg tyčia.

Kitas jo vietoje galbūt būtų " Aš, Turė Tibelijus Magnussonas Netaisyki, lot.

skauda strėnų iešmo

Turė Tibelijus Magnussonas viską darė deramai: jis kitados netgi gimė lengvai, be didelio skausmo, pernelyg nekankindamas motinos, ir gimė berniuku - nenuvildamas tėvo, buvo klusnus antrasis sūnus, sutarė su broliais, nors vaikystėje kartais ir būtų norėjęs jiems duoti j ausį, betgi šitaip nebūtų derėję; vėliau išėjo deramus mokslus ir pasirinko karo tarnybą, nesgi ją rinkosi jų giminės antrieji skauda strėnų iešmo per ištisus amžius ir šitai dabar sutrikdyti jam būtų visai nederėję.

Armijoje buvo mėgstamas, nes kareiviams nebuvo žiaurus - tik truputį, ir vykdė vadų įsakymus, neuždavinėjo kvailų klausimų ir dukart pamąstydavo prieš ką nors pasakydamas, o ir šiaip - daugiausia tylėjo.

skauda strėnų iešmo

Turė Tibelijus Magnussonas mėgo stebėti ir iš savo pastebėjimų darė vieną neklystamą išvadą - draskykis nesidraskęs, šūkauk nešūkavęs, o vis tiek įvyks tai, kas turi įvykti ir lemta. Jis nesuprato tokių žmonių kaip jo generalinis vadas, didysis Karlas Gustavas Rehnskioldas' - mėgėjo trankyti kumščiu į stalą, rėkauti, daužytis, duoti lazdų, siautėti iki išraudimo ir tirtėjimo, o paskui kviestis gydytojus, kad nuleistų jam kraują ar dėtų dėles tulžiai iš kūno pašalinti.

Turei Tibelijui Magnussonui, jei atvirai, labiau prie širdies buvo jo didenybė karalius - palyginti jaunas, ramus, šalto žvilgsnio, bet ne mažiau valdingas ir keliantis baimę - jis nesisvaidė perkūnais, bet tyliu balsu arba išvis tik begarsiu plunksnos brūkštelėjimu nuteisdavo mirti.

Welcome to Scribd!

S I L V A RH R U M II bus, ir galiausiai smarkiai išlošė iš jo didenybės indelningsverko", tad dabar turėjo keletą dailių dvarų, dailią ir klusnią šviesiaplaukę žmoną, Lovisę, kurią per pastaruosius penkerius karo metus matė, sudėjus, gal kokias keturias dešimtis dienų, du, veikiausiai sveikus, per tas keturias dešimtis dienų padarytus vaikus, iš kurių kol kas matė tik vieną, o apie kitą sužinojo iš pusmetį keliavusio laiško, vieną karališką piniginį apdovanojimą už pasižymėjimą mūšyje ir nepaliaujamą kosulį, užgyventą Žemaitijos giriose, turbūt nakvojant ant šaltos, pelkėtos žemės ar užgėrus nesveiko vandens.

Turė Tibelijus Magnussonas būtų viską iškentęs - ir šaltį, ir nepriteklius, ir kariavęs sau toliau deramai, kaip ir tiko jo didenybės armijos karininkui, bet, skauda strėnų iešmo nelaimei, jis vieną kartą nederamai prarado savitvardą ir padarė nedovanotiną klaidą.

Todėl jis dabar kartais savęs klausdavo, kaip viskas galėjo būti, jei tada, beveik prieš metus, velnias jo nebūtų nešęs padegti to dvaro svirno - juk jie galėjo kaip visada porą vyrų paskersti, keletą moterų duoti kareiviams, kas nori; išsivesti gyvulius, išvežti grūdus ir viską palikti plyną - iki kito derliaus, iki kito karto, nes ar maža ką, gal tektų grįžti vėliau. Betgi ne, jis skauda strėnų iešmo pats nežinojo, kam reikėjo visus suginti į trobesį, kam reikėjo suspirginti aimanuojančius pusmirius senius ir klykiančius mažus vaikus, ir kas jiems tada užėjo - juk netgi jo didenybės buvo liepta švarinti, grobti, imti atsargas, truputį pažudyti civilių, bet pernelyg jų nenaikinti, nes karas ilgas, o pergalės atveju būtų reikėję ir baudžiauninkų, ir dvarų; kas, kad šio krašto dvarai buvo niekam tikę, daugiausia mediniai, tad užkariavus būtų tekę juos griauti ir statyti naujus.

Ir jų kariuomenė Turei Tibelijui Magnussonui, kiek matė, buvo juokinga, mat kiekvienas ponas pats šaukė karius, o anie, jei ir ėjo į pulką, tai pulkai tarpusavyje nesutarė ir vaidijosi, nes dėl kokių niekų nesutarė jų skystapročiai vadukai.

Kokį poveikį daro penai? Laboratorinių tyrimų metu buvo nustatyta, kad džiovintų seilių sudėtyje yra apie biologiškai aktyvių medžiagų, kurios turi teigiamą poveikį visų organų sistemų darbui. Hirudoterapijos privalumai yra tai, kad šis metodas neturi šalutinio poveikio, dantys dedami ant biologiškai aktyvių taškų, o dėl jų panaudojimo aktyvuojami kraujo valymo ir atnaujinimo procesai. Teigiami rezultatai gali būti pastebėti po pirmosios hirudoterapijos sesijos.

Tik pamanyti - prieš pat kovų pradžią, priešui jau stovint prie lietuvių sienų, tie sugebėjo susipliekti į tikrą pilietinį karą, mat vienas jų karvedžių ir dar trys jo broliai buvo užvaldę svarbiausius kunigaikštystės postus, likusieji dėl to pasiuto, susibūrė, pareiškė atsiskirią nuo valstybės ir pripažįstantys saksą savo karalium ir susikovė vienas ligos mažų sąnarių kitą kruvinam mūšyje.

Ir tai tokiu metu, kai aplink brendo visuotinis karas - ir saksai, ir prūsai, ir rusai, ir skauda strėnų iešmo, ir Hanoverio kunigaikštija jau žvangino ginklais, ir kada šis pūlinys pratrūks kraujais, buvo tik laiko klausimas, o šitie, lietuviai, užuot ruošęsi - pešėsi; betgi nereikėjo stebėtis tokiu išgverimu, ko norėti - juk jie nesugebėjo nė uniformomis savo skauda strėnų skauda strėnų iešmo pasirūpinti, gerų geriausiu atveju tik karininkai jas ir turėjo, o ir tų dauguma buvo žiponuoti it turkai, skvernai ir ilgos rankovės tik trukdė ir galėjo kovoti raiti su kardu, bet pėstininkams ir su šaudmenimis tas buvo sunkiau.

Peras Giuntas | PDF

Tokio kvailumo, tokio nederamo elgesio jis niekaip negalėjo suprasti; tad ne, jam jų nė kiek nebuvo gaila, patys kalti, ir kartais, eidami per itin skurdžius kaimus, kur baudžiauninkai tarsi gyvuliai smirdo skarmaluose ir prirūkusiose pusiau žeminėse, o dažnas plikbajoris ar netgi bajoras gyveno skauda strėnų iešmo, kaip švedų prasčiokai, jie mažumėlę pažudydavo; tad jie, nėra ko čia slėpti, jautėsi darą visai gerą darbą valydami kraštą taip, kad silpnieji nunyktų, o kiti - dar šiaip taip, ir kartais, matydami, kad nusiaubtas kaimas jiems perėjus vis tiek mirs badu, jie tiesiog paskubindavo visą reikalą, prikišdami deglą prie kokio šiaudų stogo.

R U M II to, tai buvo derama, neišvengiama karo tvarka, tik nesuprato, kaip jis tada prarado savitvardą ir davė valią ne sveikam protui, o kaži kokiam piktumui prieš tuos puslaukinius žmogėnus tam vienam vieninteliam kaime, nes tatai buvo nereikalinga, ten dar buvo galima grįžti ir kitąmet, jau nuėmus derlių, o ir žmonės buvo iš pažiūros tik pusėtinai nusigyvenę, ir jie pasielgė nelabai deramai - padegė juos vien dėl tuščio malonumo ir kvailos pramogos, tarsi kažin koks šėtonas būtų pakurstęs, ir jis atitoko tik tuomet, kai buvo jau per vėlu, liepsnos, prarijusios paskutinius klyksmus, ūždamos šovė į dangų, ir jose tik keistai juokingai, tarsi popieriniai, raitėsi juodi anglėjantys kūnai.

Kaip ten bebūtų buvę, Dievas, o gal vietiniai pagonių stabai jiems atkeršijo - iš kaži kur netikėtai atsiradęs žemaičių būrys juos taip išskerdė, iš šimto nuolatinė skausmas rankų sąnarius tik aštuoniolika, ir tuos jų likusius persekiodami taip paklaidino girioje, kur jie dar užgėrė kažin kokio nuodingo vandens, nuo kurio visi beveik išprotėjo ir matė keistas dvasias, kurių dabar nė nenorįs prisiminti, o vėliau taip jiems sujaukė vidurius, kad vos liko gyvi.

Bet blogiausia buvo ne dvasios ir monai, o tai, kad po ano ypatingo užpuolimo jų sumažėjęs būrys taip atsiliko nuo pagrindinės kariuomenės, kad, žinant negailestingą ir kietą jo didenybės tvarką, jie jau seniausiai buvo paskelbti dezertyrais. Tad nieko kito neliko, vis tiek juos būtų sušaudę, todėl tą jie ir padarė - virto dezertyrais, nes Turė Tibelijus Magnussonas turėjo septyniolika likusių uniformuotų, dar nevisiškai nudriskusių vyrų ir galėjo lengvai puldinėti sau nedidelius dvarelius, kurių gyventojai gi neskyrė - jie kartu su armija ar ne, jiems jie tebuvo siaubą kelianti švedų armija ir tiek.

Betgi dabar jis nenorėjo padegti, nusiaubti ar sunaikinti - jie teieškojo vietos sau ramiai peržiemoti, todėl visiškai atsitiktinai vienam jų, žvalgui, iš kitos ežero pusės išvydus mažytį mūro dvarelį priešingame krante, nepažymėtą jokiam jų turimam šio laukinio krašto žemėlapy, kur buvo tik didieji miestai, kai kurie stambesni bažnytkaimiai ir, labai apytikriai, - upės, miškai ir